Vakaro pamąstymai. Lankytojams. - kriu.lt

Vakaro pamąstymai. Lankytojams.

*Rugys Bedugnius išpučia kątik susuktos vyšninės suktinės dūmus ir stebėdamas juos beplaukiojančius prieš švytintį ekraną nuplauna tabako skonį gurkšniu alaus*

[damien rice – 9 crimes]. Tinkama įžanga melancholiškam dienoraščio įrašui? Tikiuos. Žinoma, idėja buvo rašyti tik apie tai, kas įdomu skaitantiems, bet šiandien noriu truputį truputį atsivert. Juk tikrai yra apie ką ir dėl ko. Pastebėjote, kad pastaruoju metu su kriu.lt vyksta įdomių dalykų. Įdomių ir svarbių mūsų rausvąjam tinklalapiui. Štai neužsakytas ir labai netikėtas straipsnis Lietuvos Ryte, dabar taip pat labai netikėtas patekimas į ZipFM asmeninių svetainių konkurso finalą. Žinoma, kad mums tai neapsakomai malonu, bet yra ir dalykų, kurie, nors plika paršiška akim nepastebi, bet tooookie dieviški. Neišpasakytai. Ir aš čia ne apie bet ką, o apie Jus. Aha! Būtent! Turiu omeny kriu.lt lankytojus. Sakytumėt, kas čia tokio, juk lankytojai, kaip lankytojai. "Ot ir ne!" - atkirsčiau su švelniu griežtumu. Stebėdamas Jūsų reakcijas į tuos pačius, aukščiau paminėtus, paršeliams svarbius įvykius (o jos nepraslysta pro žvarbias kiauliškas akutes, because we care) ir štai šį, tabako & alaus vakarą, jas perkratydamas mintyse suvokiu, kad Jūs ypatingi Lankytojai. Lankytojai iš didžiosios raidės.

 

Grįžtu prie pagrindinės siužeto linijos. [poets of the fall – sleep].Papasakosiu jums trumpą istoriją iš kriu.lt istorijos. Kadaise, kai rausvieji paršelių puslapiai dar nebuvo tokie pilni visokių įvairių dalykų, o gal dar seniau, kai buvome vos dviese – aš su Vasariu, kažkur giliai mūsyse kirbėjo nerimas ir interaktyvumo su lankytojais baimė. Baimė nebuvo be pagrindo, nes, kaip rodo daugumos tinklalapių praktika, interneto vartotojų mentalitetas nėra pačio aukščiausio lygio ir nevaldomas interaktyvumas veda į totalų chaosą. Geriausias to pavyzdys būtų delfi.lt komentuotojai. Arba one.lt. Dėl to, beje, atsirado ir mur.lt ir dėl to, beje, jis tapo uždaras. Matau, kad nemoku aiškiai reikšt minčių, bet, štai, ir pačiame kriu.lt galite pažiūrėti, kas vyksta žodyne bei „knisa“ skyrelyje, kurie nėra griežtai moderuojami (žodyno tvarkymas yra mūsų todo sąraše) arba pasiskaityti Biškį-Dobilo dienoraštį apie tai, kodėl mums kraujuoja akys. Nėra ir diskusijų skyrelio, kuris gal ir bus ateityje, nes kartais tiesiog knieti padiskutuoti suaugusiųjų (ne, neturiu omeny temų „man 13. kodėl dar nėra mėnesinių?“ su atsakymais „nes tu berniukas, asile“) temomis, o, kaip aš matau, padiskutuoti būtų su kuo. Tuo labiau apie ką.

Štai ir vėl grįžau prie pagrindinės siužetinės linijos. Ir prie to, koks aš esu laimingas paršas. Laimingas dėl to, kad mano ir kitų paršų, kurie taip pat dėl to paties yra laimingi, kukli kiaulidė turi tookių Lankyojų. „Na kokių gi, kokių“, ko gero nekantraujat ne vienas, ištvėręs ilgo beprasmių žodžių kratinio skaitymo seansą ir apie šį įrašą jau paskelbęs skyrelyje „Užknisa“.

 

*Rugys kruopščiai sukasi dar vieną vyšninio tabako galvodamas apie tai, ką tuoj tuoj rašys* [Athlete – Wires] *mąsliai užsirūko* [Lamb – Gabriel]

Ahh.. taigi.. Tinklalapių kūrėjų laimės sąvoka dažniausiai aiški – labiausiai džiugina tų skaičiukų skaitliukuose augimas. Norėčiau būt toks paprastas. Šis įrašas būtų trumpesnis ir aiškesnis, o dabar.. Kokybė, o ne kiekybė yra TAI, kas TIKRAI gali teikt džiaugsmą ir, deja, jos nepamatuosi skaičiais. Ne kartą apie tai diskutavom kiauliškų pokalbių „prie alaus“ metu ir vienbalsiai ausimis džiugiai linguodami nutarėm, jog kriu.lt lankytojuose daug kokybės. Na, tik nesusireikšminkit visi iš karto, nes tapsit snobais *kreivokai žvilgelna kaikurių mur.lt narių pusėn* [Radiohead - Sunday Bloody Sunday (U2 cover live)] Narciziška, bet kokybęs taškų skiriame jau vien už tai, kad čia lankotės. Nelaikome savo atsakymų lėkštais, pokštų lengvai suprantamais, o nuomonės bei idėjų „prieinamos“ daugumai. Dėl šių priežasčių, niekad nebūsime populiarūs, kokie galėtumėm būt, jeigu rašytumėm „101 būdas, kaip patekt į one.lt topą ir jame sėkmingai išsilaikyti“ ar apie tai, koks charizmatiška asmenybė bei nuostabus daininnkas yra Radžis/Vudis/Rimiškis. [The Connells - '74 - '75 (Acoustic)] Anyway, aš juk noriu rašyt apie, tai, kodėl šiąnakt esu toks melancholiškai laimingas, taigi pratęsiu dėstymą paminėdamas tuos lankytojus, kurie ne tik lanko kriu.lt, bet ir prisideda prie tinklalapio turinio bei (ypač!) kokybės augimo. Tai tie, kurie turi pakankamai fantazijos, sąmojo ir proto, kad galėtų atsiųsti mums klausimą ar faktą, kurį perskaičius iš juoko leipsta ausys ar ritinėjamės už šonų susiėmę (yra labai nepatogu ritinėtis susiėmus už šonų, bet, well, mes taip mokam). Negaliu nepaminėti žodyno, kuriame tarp įvairių agresijos, oneeltėjiško teksto apraiškų, keiksmažodžių, tarytum auksas pelenuose, spindi taiklūs ir išsamūs JcDent įrašai.[ The Decemberists - 16 Military wives] Manote, kad kriu.lt faktų skyrelyje surinkta informacija būtų taip plačiai pasklidusi internete, jeigu ten būtumėm rašę vien mes? Nei velnio! Galų gale, mes irgi nesame tokie šmaikštūs, kokie įsivaizduojame esą ar kokie norėtumėm būt *Rugys pavydžiai pagalvoja apie savo komedijos stabą Craig Ferguson* Mes didžiuojamės ir norime, kad ir Jūs didžiuotumėtės, tuo, kad kartu kuriame naująją tautosaką. Nuskambėjo pompastiškai, bet kodėl gi neturėtų taip skambėti?

Trumpam nuklystant faktų temon, norėčiau dar kartą pasakyt tai, ką kartais pasakau, bet gal kiek per tyliai. Labiausiai man patinka „gerieji“ faktai, turiu omeny tuos apie Algimantą Čekuolį, Rolandą Maskoliūną, Naglį Šuliją ar Žydrūną Savicką. Gerbiame šias asmenybes, didžiuojamės jų sugebėjimais bei pasiekimais ir faktais stengiamės juos hiperbolizuoti, o ne pasišaipyti, kaip yra manančių. Faktų apie juos atsiunčiama mažiau, negu apie „bloguosius“ šviesuolius, bet jie neretai būna daug kokybiškesni už kitus ir, kaip mėgstu sakyti, brings good karma.

 

[Yann Tiersen - Comptine d'un autre été : L'après-midi] Pasidžiaugiau lankančiais Lankytojais, pasidžiaugiau ir prie kriu.lt prisidedančiais. Kas gali dar džiugint paršelio širdį? O pasirodo yra kam.. ir apie šį džiugesį rašyt sunkiausia. Tai, tiesa sakant, yra labai keistas dalykas. Neišpasakytai keistas. Ir, turbūt tos kvailos melancholiškos nuotaikos skatinamas, noriu pavadinti jį vienu, nežinau, gal net per drąsiu žodžiu. Meile. Voooah, netikėta, tiesa? Turbūt ne vienam reikės pasikrapštyt akis, perskaityt dar kelis kart, o kitas spjaus ant toliau esančio teksto ir tarstelėjęs „Ne nu tas Rugys Bedugnius jau visai nudurnėjo“ užsiims prasmingesne veikla, nei pačiuožusio paršo sapalionių skaitymas. [The Scene Aesthetic - Boats and Birds]

Iš pradžių buvo pačiam keista taip pagalvot, bet dabar.. Na, jeigu yra meilė žmogui, meilė šeimai, meilė naminiam gyvūnui, meilė pomėgiui, tai kodėl gi negalėtų būti meilės saujai keistų paršelių besitvarkančių savo jaukiame interneto kampelyje ir kodėl ji jie neturėtų gebėt jaust tokio pačio šviežiai iškepto (reik užpatentuot) jausmo atgal? Jaučiu deginančiai skeptiškus žvilgsnius. Oh my oh my ir ko aš čia prirašiau.. Tuoj, atstovėsiu už bausmę kampe beklausydamas KĮŽ dainų ir pasiaiškinsiu.

 

Tai prasidėjo labai labai labai senai. Ko gero, prasidėjo tada dar, kai kriu.lt vos išsiritęs iš vieno priekvaišio, turinčio fetišą įgyvendint ne itin protingas web idėjas, įsčių pradėjo savo niekam nesuvokiamą veiklą. Kadangi kriu.lt turėjo geros širdies auklę – mur.lt portalą ir jo lankytojus, taigi jie jau nuo pirmų dienų apgaubė mažylį gerumu ir šiluma. Aš jau numanau, kaip Jūs čia visiškai nieko nebesuprantat, bet aš apie tuos.. apie tuos žaismingus pasiūlymus vesti, išgerti kartu alaus ar smagius prisipažinimus „paršeliai, aš jus myliu“. Tada dar buvo beprotiškai mielas ir netikėtai atsiradęs paršelių fan klubas už kurį esame dėkingi žaviai panelei žaviu slapyvardžiu AngeloAkys. Ėėė? Kuris iš auditorijos kątik išleidot garsą „pffff“ ir pagalvojot „nūūū tai kokia čia meilė, durniau?“? Nesikabinėkit. Tai nauja išrasta meilė ir jos apraiškos gali būt tokios, kokias jas mato išradėjas. [Texas - What About Us]

Tokie maži žavuoliški dalykai, kuriems aš kątik suteikiau dideliausiai skambų pavadinimą, tęsiasi ir, tikiuos, šis įrašas bus, bent iš dalies, tinkamas mūsų atsakas į juos, nes negalime juk atsakyt į kiekvieną tokį prisipažinimą ar pasiūlymą nesusigadindami kietų ciniškų paršiukų amplua. Maniškiam tai turbūt jau šakės. Oh well.. būsiu minkštasis pliušinis paršelis. Ir dar gausiu per šnipą nuo kitų, kurių vardu drįstu kalbėt. Na, o galbūt jie nieko nesužinos ir šis įrašas liks mūsų mažyte paslaptimi *mirktelna Lankytojui*.[Grant Lee Buffalo – Happiness]

Kodėl apie tai rašau būtent dabar? Jeigu paklausėt tokio klausimo, tai, ko gero, pamiršote kokia buvo visa šita ko įžanga. Trumpai ir neaiškiai, taip nutiko dėl to, kad apie šį meilės reiškinį susimąsčiau, kai kriu.lt gavo stiprų palaikymą ZipFM konkurse. Tokį stiprų, kokio nesitikėjau tikrai tikrai. Tarytum dėl to titulo ar kažkokio ten prizo varžytųsi ne kriu.lt, o Jūs. Ir tai neturėjo nuskambėt neigiamai. Tai turėtų reikšti, kad, nors kriu.lt ir nėra apibrėžta bendruomenė, bet visvien tokia yra. Nėra, bet yra. Gan logiškas teiginys. Labai stebėjaus reiškiniu, kai Jūs, ne tik, kad pabalsuojate už mus, bet ir labai natūraliai pareiškiate „Nedaug atsiliekate! Prikalbinsiu balsuoti savo draugus“. Ir tai taip.. KEISTA? Gal jums ir ne, bet aš čia įžiūriu gan neįprasta altruizmą, kuris kelia mintis, kad pasaulyje yra gerų žmonių, atsiprašau, banaliai globalu! Internete yra gerų žmonių ir tie žmonės teigiamai nusiteikę paršelių atžvilgiu. Can you feel the love? Noriu nenoriu, bet apie tai mąstant galvoje įkyriai skamba puikios CocaCola reklamos garso takelis – „You give a little love and it all comes back to you / You‘re going to be remembered for the things that you say or do“. Šie žodžiai man labai patinka, bet, kartu, ir visiškai supainioja.. Mes juk įžūlūs sarkastiški paršeliai , tai kokią meilę, po šimts alaus dėžių, duodam savo tinklalapio lankytojams, jeigu gaunam tiek jos atgal?

Ačiū.